Visuomenė dažnai bando primesti savo laimės, gyvenimo prasmės suvokimą, todėl vaduotis iš tų pančių, kaip voratinklio gijų, tenka net kelis dešimtmečius.
Pavyzdžiui, mano mama kas kartą, kai ją aplankau, vis nepraleidžia progos paklausti, kada padovanosiu jai anūką.
Turėjau subręsti, įsimylėti, ištekėti, pagyvenusi 1,5 metų santuokoje išsiskirti, kad suvokčiau - nenoriu vaikų. Aš tikrai nenoriu vaikų.
Tai ilgas ir sudėtingas tokio suvokimo procesas, tačiau suprantu ir pateisinu moteris, kurios nusprendžia netapti motinomis. Manau, kuo esame tolerantiškesni ir pakantesni kito nuomonei, sprendimui bei pasirinkimui, tuo visi drauge esame laimingesni. O mano mintys to suvokimo link buvo tokios.
Nemeluoti sau. Tai, manau, didžiausia žmogaus asmeninės laimės sąlyga. Tik labai aiškiai įvardinęs, ko nori, o ko - ne, galėsi sėkmingai atlikti savo misiją Žemėje. Nors matau, kaip draugės myluoja, čiūčiuoja ir visai lepina savo kleckus, man šis vaizdas nesukelia jaudinamų emocijų. Jis mane veikia lygiai taip, kaip ką tik prasiskleidęs gėlės žiedas, kaip su siūlų kamuolių dūkstantis kačiukas.
Motinystė - gražu. Tačiau patirti šio jausmo nenoriu. Kažkodėl pumpuojama, kad moteris privalo būti mama, nes kitaip jos misija yra niekinė. Visiškai nesutinku. Neturėdama vaikų, moteris gali visuomenei ir mylimam žmogui duoti dar daugiau.
Gyvenimo būdas. Jei aš pati žinau, kad mano gyvenimo būdas kliudytų būti gera motina, kodėl turėčiau gimdyti vaiką vien todėl, kad mane prievartauja visuomenė? Ar ta visuomenė tą vaiką paskui augins? Ne. Jei aiškiai žinau ir jaučiu, kad motinystės geno manyje nėra, kodėl turėčiau įkaitu paversti vaiką? Kam auginti nelaimingą pilietį, vėliau priekaištausiantį man, kodėl jį išleidau į pasaulį?
Egoizmas. Jei tiksliai žinau, kad vaikų nenoriu, tai nesu egoistė, gyvenanti vien tik sau. Jei būtų taip, užsidaryčiau vienuolyne. Tačiau daugelis mano pažįstamų būtent tokiais epitetais apipila bevaikes šeimas. Netgi sako, kad be vaikų šeima - ne šeima, kad ta pora nelaiminga, kad vaikai juos dar labiau suartintų. Kas apsiėmė teisę spręsti, kaip man gyventi?
Taip, Nielsas turi porą vaikų iš pirmosios santuokos, jis daugiau jų nebenori. Ir aš jį suprantu. Ir jis stengiasi suprasti mane.
Vaikai - meilės vaisius. Tai dar vienas mitas, spendžiantis spąstus moteriai (vyrui - irgi). Jeigu sutuoktiniai neturi vaikų, jie yra arba nevaisingi, arba egoistai. Kitokio vertinimo nėra. O gal tai sąmoningas, pasvertas dviejų žmonių sprendimas? Gyveni ne su visuomene, o su žmogumi. Ir jei esi laimingas, neprivalai tai visuomenei atsiskaityti. Net jei ir nelaimingas, visuomenei nerūpi tavo bėdos.
Kokios motinos reikia vaikui? Rūpestingos, mylinčios, atsidavusios. Aš gyvenime turiu kitokių norų bei siekių. Nenoriu, kad mano vaikas augtų tokioje atmosferoje - kad skirčiau jam tik tiek laiko, kiek jo liko nuo darbo, pomėgių, draugų. Mano negimęs vaikas nusipelno dėmesingesnės mamos.
Karjera. Mane vos ne verčia apsivaikuoti, tačiau ta pati visuomenė kuo puikiausiai kala prie kryžiaus moterį, kurį po gimdymo praėjus dviem mėnesiams grįžta į darbą. Ar tokia motina yra gera? Ar pelnytai garbiname tą, kuri puikiai (?!) sugeba suderinti karjerą ir motinystę? Man atrodo, kad motinystė yra šventa. Numesti kūdikį kaip šuniuką ir skirti jam dėmesio pripuolamai yra iškreipta geros motinystės samprata.
„Galėčiau pasigimdyti vaiką ir auginti". Bet tokios moterys man atrodo dar didesnės egoistės, nei bevaikės. Jos atima iš vaiko galimybę augti su tėvu, galimybę perimti harmoningos, sveikos, tradicinės šeimos santykių modelį. Be to, tokioms moteris vaikas dažnai yra būdas pabėgti nuo vienatvės, taip pat galimybė išreikšti savo meilę ir švelnumą. Juk moterys turi tokių jausmų. Ar tai - ne ego tenkinimas? Galima mylėti vaikus vaikų namuose, giminaičius, kam būtinai gimdyti? Meilė - labai plati sąvoka, ji pasireiškia visaip.
Aš nuvažiuoju į vaikų namus, labai myliu savo sūnėną, gal net būsiu jo krikšto motina. Ar aš - jau nurašyta, brokuota moteris?
Baimė. Bijau auginti, nes negalėsiu būti tokia gera, kokia norėčiau. Visos baimės ir kompleksai iš vaiksytės, ir aš jų turiu daug. Mano mama nebuvo itin šilta, mano gyvenimu bei pomėgiais nesidomėjo. Jai buvo svarbu, kad tik dukrelė nepadarytų gėdos - gerai mokytųsi, nebūtų paleistuvė, žodžiu, užaugtų geru žmogumi. Bet to maža. Išmokau tik pataikauti kitų norams, net savųjų dorai nepažinusi.
Todėl mano (tik mano) antivaikinis manifestas - pati sąžiningiausia išpažintis. Leiskite man gyventi su savo tiesa, kaip aš nesmerkiu, nekritikuoju ir nesiunčiu užuojautos žvilgsnių moterims su vaikais. Aš jas gerbiu ir jomis žaviuosi.
Pavydas. Silpnumo akimirką mano bičiulės-motinos prisipažįsta, kad man pavydi. Laisvės, laiko, kelionių, miego, kad galiu save realizuoti. Jokiu būdu joms neprikaišioju, kodėl gimdė. Pamėginu padėti suprasti, kad visi su vaikais užgriuvę sunkumai yra laikini.
Romantiškoji pusė. Prisiklausiau istorijų kaip kūdikio spurdėjimas po širdimi mano gyvenimą apverstų 180 laipsnių kampu, kaip atsakomybė už kitą žmogų mane padarytų švelnesne ir moteriškesne asmenybe, kaip mano gyvenimas įgautų prasmę. Tačiau tai TŲ žmonių tiesa. Aš gerbiu jūsų pasirinkimą, bet jūs gerbkite ir mano. Juolab, kad niekam juk blogo nedarau.